Lietuvoje medijų ir informacinio raštingumo srityje veikia daugybė įstaigų ir organizacijų, rengiami mokymai, diskusijos, įgyvendinamos įvairios iniciatyvos. Tačiau kaip visas šias pastangas sutelkti bendram tikslui? Kaip suvienyti jėgas ir pasiekti tuos žmones, kurie į mokymus neateina, šia tema nesidomi arba tiesiog nemano, kad jiems to reikia?
Apie tai spalio 29 d. Lietuvos audiosensorinėje bibliotekoje kalbėjosi bibliotekų, valstybės institucijų, žiniasklaidos, akademinės bendruomenės ir nevyriausybinių organizacijų atstovai. Apskričių viešųjų bibliotekų asociacijos (AVBA) surengtoje diskusijoje „Medijų ir informacinis raštingumas: veikime kartu!“ dalyviai dalijosi patirtimi, aptarė, kas jau pasiteisino, su kokiais sunkumais susiduriama ir kokių veiksmų reikėtų imtis, kad pasiektumėme kuo daugiau žmonių. Pokalbį moderavo Vilniaus universiteto docentas dr. Nerijus Maliukevičius.
Mokymuose dalyvauja vos 8 proc. gyventojų
Visuomenės atsparumu besirūpinančios organizacijos įvairiais būdais kalba apie kylančias grėsmes ir medijų bei informacinio raštingumo svarbą. Vis dėlto vien žinoti, kaip reikėtų elgtis, nepakanka – susidūrę su realiomis situacijomis žmonės ne visada vadovaujasi tuo, ką žino.
Pristatydamas tyrimų rezultatus Kultūros ministerijos atstovas Deividas Velkas atkreipė dėmesį, kad gyventojai teoriškai geba atpažinti propagandą ir dezinformaciją, tačiau praktikoje, susidūrę su abejotina informacija, ne visada tikrina šaltinius, ieško papildomų duomenų ar reaguoja pastebėję klaidinantį turinį.
Tyrimai atskleidė, kad per pastaruosius 12 mėnesių mokymuose, skirtuose kritiniam informacijos vertinimui ir saugiam elgesiui internete, dalyvavo vos 8 proc. apklaustųjų. Kita vertus, tie, kurie mokymuose dalyvavo, jų naudą įvertino gana gerai – vidutiniškai 4 balais iš 5.
Šie skaičiai rodo, kad mokymai žmonėms reikalingi ir naudingi, tačiau kol kas pasiekia tik nedidelę visuomenės dalį. Diskusijoje taip pat atkreiptas dėmesys į informacijos tautinių mažumų kalbomis trūkumą.
Lyderystė bibliotekoms
Lietuvoje veikia platus bibliotekų tinklas, pasiekiantis net mažiausius šalies miestelius ir kaimus. Tačiau bibliotekų galimybės stiprinti visuomenės medijų ir informacinį raštingumą priklauso ne vien nuo jų pasiekiamumo. Ne mažiau svarbus bibliotekininkų kuriamas ryšys su vietos bendruomenėmis: jie pažįsta savo lankytojus, žino jų rūpesčius, o žmonės į juos kreipiasi patarimo ir pagalbos.
Diskusiją moderavęs dr. Nerijus Maliukevičius šį santykį pavadino pasitikėjimo tinklu: „Tie asmeniniai ryšiai, kartais net šeimų ryšiai, patirtys – jos parodo, kad tai yra pasitikėjimo tinklas.“
Šis pasitikėjimas – viena iš bibliotekų stiprybių. Jis gali padėti užmegzti pokalbį ir apie temas, kurios žmonėms kartais atrodo sudėtingos ar tolimos, pavyzdžiui, medijų ir informacinį raštingumą.
Prof. dr. Bronius Maskuliūnas priminė ir kitą bibliotekų vaidmens pusę – jos yra bendruomenių susitikimo vietos. Čia žmonės gali ne tik dalyvauti įvairiose veiklose, bet ir susitikti, kalbėtis, išgirsti kitokią nuomonę, kartu ieškoti atsakymų.
Todėl diskusijoje siūlyta bibliotekoms dar aktyviau telkti bendruomenes ir imtis ne mokytojų, o tarpininkių vaidmens: sudaryti sąlygas žmonėms susitikti, dalytis patirtimi, diskutuoti ir mokytis vieniems iš kitų. Ne visus sudomins paskaita apie kritinį mąstymą, tačiau į pokalbį ar praktinę veiklą, kuri atliepia jų kasdienius poreikius, įsitraukti gali būti kur kas paprasčiau.
Kaip pasiekti nepasiekiamus?
Viena svarbiausių diskusijos temų – žmonės, kurių bibliotekų ir kitų organizacijų veikla kol kas nepasiekia. Tai darbingo amžiaus gyventojai, kuriems sunku rasti laiko renginiams, paaugliai ir jaunimas, taip pat žmonės, mažiau įsitraukiantys į visuomenines veiklas.
VDU komunikacijos doktorantė Rimgailė Kasparaitė, kalbėdama apie tai, kodėl sunku sudominti skirtingas auditorijas, atkreipė dėmesį į pačią mokymų formą. Pasak jos, informacijos perteklius ir taip yra viena iš problemos dalių, todėl siūlyti žmonėms dar daugiau informacijos – ne išeitis.
Užuot kvietus į dar vieną paskaitą ar mokymus, medijų ir informacinio raštingumo temas siūlyta įtraukti į žmonėms aktualius kasdienius pokalbius ir veiklas. Tam reikia išeiti iš bibliotekų ir susitikti su žmonėmis ten, kur jie jau lankosi ar renkasi: darbovietėse, jaunimo centruose, bendruomenėse, globos įstaigose. Čia gali padėti ir tie, kurie gerai pažįsta vietos gyventojus – socialiniai darbuotojai, seniūnijų lyderiai, paštininkai.
Dar viena galimybė – veiklos, kuriose susitinka skirtingos kartos. Jaunimas galėtų padėti vyresniesiems geriau orientuotis internetinėje erdvėje, o vyresnieji pasidalyti savo patirtimi ir žiniomis. Taip mokymasis taptų abipusiu bendravimu, o ne vien žinių perdavimu.
Kalbėta ir apie glaudesnį bendradarbiavimą su žiniasklaidos bei faktų tikrinimo organizacijomis. Praktinė pažintis su jų darbu padėtų geriau suprasti, kaip kuriamos naujienos, tikrinami faktai ir kodėl svarbu kritiškai vertinti informaciją.
Sėkmė slypi bendradarbiavime
Skirtingos organizacijos dažnai rengia panašius mokymus, kviečia tas pačias auditorijas, o bibliotekų darbuotojai tuo pačiu metu sulaukia kelių prašymų prisidėti prie skirtingų iniciatyvų. Ne visada žinome, ką planuoja kiti, todėl veiklos kartojasi, persidengia, o galimybės dirbti kartu lieka neišnaudotos.
Svarstant kaip spręsti šią problemą buvo pasiūlyta sukurti bendrą medijų ir informacinio raštingumo veiklų kalendorių. Jame organizacijos galėtų matyti, kokios veiklos ir kur planuojamos, kokioms auditorijoms jos skirtos ir kur būtų galima suvienyti pastangas. Tačiau ne mažiau svarbu reguliariai susitikti, kalbėtis, dalytis patirtimi ir susitarti dėl bendrų veiksmų.
Kad šios pastangos būtų ilgalaikės, būtinas ir institucijų palaikymas. Medijų ir informacinis raštingumas nėra vien bibliotekų ar kultūros įstaigų rūpestis. Jam stiprinti reikia skirtingų sričių institucijų įsitraukimo, politinio palaikymo ir tvaraus finansavimo.
Kultūros ministerijos atstovė Aurelija Juodytė patikino, kad diskusijoje išsakyta bibliotekų pozicija ir lūkesčiai bus perduoti ministerijai.
Svarbiausia – palaikyti dialogą
Medijų ir informacinio raštingumo srityje netrūksta nei veiklų, nei gerų idėjų. Tačiau vis dar ieškoma atsakymų, kaip pasiekti tuos, kurie įprastai lieka už šių iniciatyvų ribų, kaip kalbėtis jiems priimtinais būdais ir kaip užtikrinti, kad dėl bendro tikslo dirbančios organizacijos ne veiktų atskirai, o viena kitą papildytų.
Prof. dr. Bronius Maskuliūnas paragino diskusijos dalyvius nenutraukti užsimezgusio pokalbio ir toliau palaikyti ryšį. Tai padėtų efektyviau panaudoti turimus išteklius ir pasiekti didesnį poveikį visuomenėje.
Nuotraukos Viktoro Kalniko
